Ilgiausią metų dieną vadiname Rasomis, piname Joninių vainikus kaip meilės ženklą pasiilgtiems varduvininkams. Pagal tradiciją švenčiame visą savaitę, kol jau saulė regimai išjuda iš aukščiausiojo sustojimo taško ir ima šokti. Kaip bevadinsime, gražusis gamtos virsmas, vasaros Saulėgrįža, skleidžiasi ir nutika, danguje ir žemėje, neaplenkdamas mūsų.
Vienas gražiausių šio metų žodžių – Kupolė, reiškiantis pilnumos, didžiausio suvešėjimo, gausiausio sužaliavimo, plaukiančių javų metą. Ir visos esamos gyvasties sukaupimą. Žolynai ir vandenys prisipildo galingiausių gyvybinių galių, su kaupu atitekančių į mus trumpiausią metų naktį. Ne veltui gydančių vidurvasario žolynų puokštę vadiname Kupolės vardu – joje visos kupliausios augalų, vandenų ir saulės šviesos stiprybės.
Medinį, archaiškais ornamentais dekoruotą šviestuvą pavadinome KUPOLE. Tegu ilgiausią metų dieną namuose įsižiebia klestėjimą, vešėjimą, gausą ir pilnatvę skleidžianti Kupolės šviesa.
Juk tai metas, kai saulė pasiekia aukščiausią tašką dangaus skliaute, o aumenija pilnučiausią savo galią – kupą. Tai ir vieno iš keturių esminių metų virsmų laikas, krypties pasikeitimas. Susidūrimo tašką tarp kilimo ir leidimosi, vešėjimo ir nykimo ženklina dvigubas Jumio simbolis, vienas iš dviejų šviestuvo ornamentų. Jis primena augime aukštyn kylančias ir brandoje sunkyn žemyn svyrančias javų varpas, atkartojančias amžiną šventą judesį tarp gyvenimo ir mirties.
Rėdos rate pabaigos nėra, yra tik su kiekvienu virsmu užsibaigianti viena ir atsiverianti nauja užduotis, viskam savas metas. Per Rasas, įgavęs visas saulės šviesos dovanas, augalas nurimsta ir gali atsiduoti artėjančiam tarpsniui – užmegzto vaisiaus brandinimui. Nokimas veda į gylį. Štai čia medinio šviestuvo dekore savo vietą suranda žemės akis arba lietuviško šulinėlio ornamentas. Juk versmė Kupolių laike kaip ir visi žemės ir dangaus vandenys prisipildo gydančių galių, palytėtų ypatingos Saulėgrįžos šviesos.
Iš dviejų aprašytųjų simbolių mediniame EtnoDesign šviestuvo ornamentikoje susiaudžia Kupolių prasmių juosta, lyg į šviečiantį vainiką supynusi augmenijos, vandens ir šviesos slėpinius. Giliosios virsmo prasmės ima vertis tykiai, neskubant, įsiklausant, pradedant nuo pirmutinės apeigos – kupoliavimo. Tylomis virsmo naktį renkami žolynai prakalbės, o tuomet pasakojimą tęs ugnis ir vanduo.